Dėl viešojo intereso sampratos

“Valstybės, kaip visos visuomenės politinės organizacijos, paskirtis - užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų.“

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai.

“Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; tai inter alia visuomenės atvirumas ir darna, teisingumas, asmens teisės ir laisvės, teisės viešpatavimas ir kt. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti.”

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas.

Dėl valstybinei tarnybai keliamų reikalavimų

“Valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą. Tad valstybės tarnyboje viešasis interesas turi dominuoti privačių interesų atžvilgiu. Valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaromos prielaidos tokiems konfliktams kilti. Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui. Garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.). Konstitucinis Teismas 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatavo: „Kad piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią.

Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota: „Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta viešųjų ir privačių interesų supriešinimo, kad nebūtų sudarytos teisinės prielaidos valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti, kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavimų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus.

Iš Konstitucijos išplaukia, kad valstybės tarnyba, kaip profesinės veiklos sistema, turi būti nešališka, neutrali politinio proceso dalyvių atžvilgiu, valstybės tarnybos sistema turi būti organizuota ir veikti taip, kad būtų užtikrinamas viešojo intereso garantavimo tęstinumas pasikeitus politinei valdžiai. Pagal Konstituciją valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos politinei veiklai; įstatymų leidėjas turi pareigą tai užtikrinti įstatymu. Valstybės tarnautojai neturi teikti kokių nors pirmenybių kuriems nors asmenims dėl jų politinių, moralinių, religinių ar kitokių pažiūrų, įsitikinimų ar veiklos arba kitokio jų statuso. Priešingu atveju būtų nukrypstama ir nuo konstitucinio visų asmenų lygiateisiškumo principo, draudžiančio asmenų diskriminaciją ar privilegijų jiems teikimą.

Lėšų skyrimas valstybės tarnybai, jos materialinis aprūpinimas ir paskirtų lėšų naudojimas sietinas su valstybės tarnybai keliamais teisėtumo, viešumo reikalavimais, su būtinumu užtikrinti viešojo intereso dominavimą prieš privačius interesus, išvengti viešųjų ir privačių interesų konflikto. Lėšos, kiti ištekliai turi būti naudojami skaidriai.

Valstybės tarnybos teikiamos galimybės negali būti naudojamos asmeniniam pasipelnymui ar politinei veiklai; valstybės tarnautojas negali naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti. Valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų įmanoma kontroliuoti, ar minėti reikalavimai nėra pažeidžiami. Vieša demokratinė valstybės tarnautojų veiklos ir jų priimamų sprendimų kontrolė – svarbi visuomenės pasitikėjimo valstybe ir jos teise sąlyga. Įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus teisės pažeidimus.

Kadangi su valstybės tarnybos santykiais yra glaudžiai susiję ir kai kurie santykiai, susiklostantys asmeniui baigus eiti pareigas valstybės tarnyboje, tai konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai, kaip sistemai, gali lemti tai, kad (pavyzdžiui, siekiant išvengti viešųjų ir privačių interesų konfliktų, užtikrinti pasitikėjimą valstybės tarnyba, apsaugoti kitas konstitucines vertybes) bus nustatomi tam tikri reikalavimai ir buvusiems valstybės tarnautojams. Pavyzdžiui, jiems gali būti nustatomi tam tikri darbinės veiklos apribojimai ir pan. Nustatant tokius apribojimus, visais atvejais būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, apribojimai turi būti proporcingi siekiamam teisėtam ir demokratinėje visuomenėje būtinam, visuomeniškai reikšmingam tikslui.

Įstatymu nustatant valstybės tarnautojų kito darbo ribojimus būtina vadovautis tuo, kad pagal Konstituciją tie ribojimai turi būti tokie, kad padėtų valstybės tarnyboje išvengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, kad valstybės tarnyba, jos teikiamos galimybės nebūtų panaudojamos ne viešajam interesui garantuoti, bet asmeniniais interesais, kad nebūtų trukdoma valstybės tarnautojui atlikti tarnybos pareigas, kad nebūtų pakenkiama valstybės tarnybos arba atitinkamos valstybės ar savivaldybės institucijos autoritetui, kad jos nebūtų diskredituojamos, kad būtų užkirstas kelias valstybės tarnautojams dirbti tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu jie turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą, arba priima kokius nors kitus sprendimus, susijusius su ta įmone, įstaiga ar organizacija (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir/arba kontroliuojant jų vykdymą ir kt.)."

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas.

“Jeigu valstybės pareigūnai savo funkcijas vykdo vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi būti apsaugoti nuo spaudimo ir nepagrįsto kišimosi į jų veiklą, sąžiningai eidami savo pareigas, jie neturi patirti grėsmės savo asmeniui, teisėms ir laisvėms. Valstybės pareigūnai turi turėti piliečių - valstybinės bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau, kad piliečiai - valstybinė bendruomenė galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės pareigūnais, kad būtų galima įsitikinti, jog visos valstybės institucijos, visi valstybės pareigūnai vadovaujasi Konstitucija, teise ir joms paklūsta, o Konstitucijai, teisei nepaklūstantys asmenys neitų tokių pareigų, kurioms būtinas piliečių – valstybinės bendruomenės pasitikėjimas, yra reikalinga vieša demokratinė valstybės pareigūnų veiklos kontrolė ir atsakomybė visuomenei, apimanti inter alia galimybę pašalinti iš užimamų pareigų tuos valstybės pareigūnus, kurie pažeidžia Konstituciją, teisę, asmeninius ar grupinius interesus iškelia virš visuomenės interesų, savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią.”

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas.

“Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai - stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju. Iš tokių bendrųjų reikalavimų - stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų paminėtini: konflikto tarp siekiamų pareigų ir privačių interesų nebuvimas (arba tokio konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių jis siekia) ir kt. Taip pat gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu ir kt. Gali būti nustatytos ir konstituciškai pagrįstos bendrosios sąlygos, dėl kurių asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą. Valstybės tarnybai, kaip sistemai, keliami profesionalumo, kvalifikuotumo reikalavimai suponuoja ir tai, kad teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės arba savivaldybės įstaigoje, - specialiosios sąlygos siekiantiesiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje. Iš tokių reikalavimų - specialiųjų stojimo į valstybės tarnybą sąlygų paminėtini reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt., o priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens ryšiais su kitais asmenimis ir kt. Visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami.“

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. sausio 22 d. nutarimai.

“Įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą - lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t.t. Pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje patikimumas turi būti tikrinamas dar prieš jiems pradedant eiti pareigas; kai valstybės tarnautojai eina pareigas, jų patikimumas taip pat gali būti tikrinamas, jeigu dėl jo kyla pagrįstų abejonių. Pagal Konstituciją valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje. Jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, siekiančio tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje, nepatikimumas, toks asmuo negali būti priimamas į atitinkamas pareigas.

Akivaizdu, kad jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, pretenduojančio į Vyriausybės atstovo pareigas, nepatikimumas, toks asmuo negali būti skiriamas į šias pareigas.

Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį (jo 9 dalį) konkurso laimėtojas gali būti nepaskirtas į pareigas, net jeigu laimėjo konkursą į jas, jeigu pagrįstai konstatuojama, kad tas asmuo yra praradęs pasitikėjimą.”

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas.

Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento prievolių

“Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais, negali jų pažeisti, Respublikos Prezidentas turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam nustatytus įgaliojimus, negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su viešaisiais interesais. Konstitucinis reikalavimas būti visiems lygiai teisingam įpareigoja Respublikos Prezidentą veikti taip, kad nekiltų konfliktas tarp Respublikos Prezidento, kaip asmens, privačių interesų ir jo, kaip valstybės vadovo, konstitucinės pareigos atstovauti Lietuvos valstybei, vadovautis tik Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.”

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas.

“Respublikos Prezidento pareiga [-] savo veikloje vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, jo nesukelti, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų privačiai naudai gauti. Respublikos Prezidento sprendimai turi būti grindžiami Konstitucija ir teise.

Respublikos Prezidentui, kaip bet kuriam kitam valstybės pareigūnui, sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą draudžia ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Pagal šį įstatymą valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privatūs ir visuomenės viešieji interesai turi būti suderinti, turi būti užtikrinta, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtintas priimamų sprendimų nešališkumas ir užkertamas kelias korupcijai valstybinėje tarnyboje atsirasti bei plisti (1 straipsnis). Pagal minėto įstatymo 3 straipsnį viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto; nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu; nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar kita su savo veikla susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai; nesinaudoti ir neleisti naudotis jokia valstybės nuosavybe, taip pat ir valstybei nuomojama nuosavybe, kitokiai nei tarnybinei veiklai.”

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada.

Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario prievolių

“Seimo narys įgyvendindamas kūrybinės veiklos laisvę turi paisyti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio statuso ir iš jo kylančių teisinių, etinių imperatyvų, inter alia vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų.”

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. sausio 15 d. sprendimas.


Interesų konfliktų prevencija - antikorupcinis instrumentas

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t.y. neįvykdė įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjas prieš klausimų svarstymą žodžiu informavo surinkusius asmenis apie savo privačius interesus, nėra reikšminga sprendžiant dėl Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies pažeidimo, nes remiantis Įstatymo 7 straipsnio 4 dalimi tokiais atvejais deklaracija patvirtinama, patikslinama ar papildoma Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka pateikiant deklaracijos priedą dėl duomenų patvirtinimo, patikslinimo ar papildymo.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-705/2008.

Dėl nusišalinimo tvarkos

„Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje nustatytos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolės, tarp jų prievolė teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (Įstatymo 3 str. 2 p.). Įstatymų leidėjas aptariamo įstatymo trečiajame skirsnyje „Reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje“ numatė atitinkamas teisines priemones (pareigas, apribojimus, draudimus), kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo. Viena iš tokių teisinių interesų konflikto išvengimo priemonių yra numatyta įstatymo 11 straipsnyje – pareiga nusišalinti. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje. Taigi įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-230/2013.

„Buvo svarbi ne galimybė ministrui realizuoti pareigą nusišalinti, bet ministro elgesys, iškilus interesų konflikto situacijai kreipiantis į Ministrą Pirmininką dėl nusišalinimo. Ministras Pirmininkas galėjo ir nepriimti ministro išreikšto nusišalinimo bei galėjo įpareigoti jį dalyvauti tolesnėse sprendimų, susijusių su jį parėmusia bendrove, priėmimo procedūrose. Tačiau, šiuo atveju, svarbu tai, kad ministras nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kad interesų konflikto išvengtų, subjektyviai vertindamas savo kaip ministro pareigas.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011.

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Iš šių materialinės teisės normų matyti, kad dalyvavimas rengiant nurodytus sprendimus yra pakankamas pagrindas vykdyti pareigą nusišalinti nuo tokio dalyvavimo.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 873/2009.

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra numatyta nusišalinimo pareiga, o ne susilaikymas nuo balsavimo. Įstatymų leidėjas nustatė, kad suinteresuoto asmens dalyvavimas svarstyme gali turėti įtakos teisingų sprendimų priėmimui. Dalyvavimas posėdyje svarstant klausimą ir nepranešimas kitiems šiame svarstyme dalyvavusiems asmenims apie esamą interesų konfliktą pažeidžia įstatymo reikalavimus, nepriklausomai nuo to, kad asmuo susilaikė nuo balsavimo.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008.

Dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimo

Atsakomybei už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimus atsirasti užtenka, jog egzistuotų pakankamai pagrįsta prielaida, kad asmuo priimdamas sprendimus gali būti šališkas dėl savo asmeninių turtinių ir neturtinių interesų, t.y., šių teisės normų sudėtis yra formali (ne materiali), todėl nereikalauja, kad atsirastų realios neigiamos pasekmės.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1339/2014.

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimas laikomas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu (Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnis). Pažeidus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms, valstybės tarnautojo veiklos etikos principams (Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 4 punktas).”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5 -706/2004.

Dėl administracinės atsakomybės taikymo

“Administracinių teisės pažeidimų kodekso 2021 straipsnio 1 dalies sudėtis yra formali, t.y. atsakomybei atsirasti pakanka veiksmų, numatytų šiame straipsnyje, atlikimo.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 1190-01.

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio l dalies 2 punktas įpareigoja asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto, kuris pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalis apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais, t. y. asmeniniu turtiniu ar neturtiniu suinteresuotumu, galinčiu turėti įtakos sprendimams asmeniui atliekant tarnybines pareigas. Šias nuostatas pažeidžiantis dirbantis valstybinėje tarnyboje asmuo padaro ATPK 2021 straipsnyje numatytą pažeidimą.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis. Administracinių teismų praktika. 2001. Vilnius. Nr. 2, p. 107-110.

“Klausimas. Kuris teismas turi nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal pažeidimą, numatytą ATPK 2021 straipsnyje, kai administracinio teisės pažeidimo protokolas yra surašomas už privačių interesų deklaracijos nepateikimą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai? Ką šiuo atveju reikia laikyti administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta pagal ATPK 281 straipsnį? Konsultacija. ATPK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama pagal jo padarymo vietą. ATPK 2021 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimą. Kai šis pažeidimas objektyviai pasireiškia neveikimu, tai yra privačių interesų deklaracijos nepateikimu, šio pažeidimo padarymo vieta laikytina institucijos, kuriai pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnį asmuo privalėjo pateikti privačių interesų deklaraciją, buvimo vieta.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis. Administracinių teismų praktika. 2002. Vilnius, Nr. 3, p. 259.

Dėl vadovaujantiems asmenims keliamų reikalavimų

Atsižvelgiant į pareiškėjo (ministro) statuso politinę ir visuomeninę reikšmę, pažymėtina, kad jo veiksmai visuomenės viešosios nuomonės požiūriu neturėjo kelti jokių abejonių dėl galimų asmeninio suinteresuotumo prielaidų priimant vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimus. Pareiškėjo (ministro) statusas įpareigojo jį tarnybinėje veikloje laikytis įstatymais numatytų reikalavimų, kurių tikslas užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto principo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ įgyvendinimą. Vienas šio principo įgyvendinimo aspektų yra užtikrinimas, kad, priimant sprendimus, pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, priimami sprendimai būtų nešališki ir būtų užkirstas kelias atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Siekiant šio tikslo, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, yra numatytos konkrečios pareigos, kurių pareiškėjas, eidamas ministro pareigas, neįvykdė.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1322/2012.

"Valstybės institucijos vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniams pareigūnams. Visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, kad valstybės institucijos vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis. Administracinių teismų praktika. 2004. Vilnius, Nr. 6, p. 116-131.

Dėl įstatymuose vartojamų sąvokų

“Valstybės tarnybos įstatyme pateiktos sąvokos taikytinos ir santykiams, patenkantiems į Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reguliavimo sritį.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A248 - 139/2008.

Dėl viešųjų ir privačių interesų konflikto sampratos

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų taikymo prasme, pažeidimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kad atitinkamą sprendimą ruošia ir/ar priima vienas asmuo ar asmenų kolektyvas, nes atsakomybė atsiranda kiekvienam asmeniui, kurio atžvilgiu kyla interesų konfliktas, prisidėjusiam prie tokio sprendimo priėmimo. Dėl paminėto, priešingi šiuo klausimu pareiškėjo argumentai, kad jis neturėtų atsakyti, nes kiti asmenys ruošė bei įgyvendino aptariamos sutarties pasirašymą, o jis pats atliko tik formalų veiksmą – pasirašė sutartį, yra neteisingi bei atmetami.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1334/2014.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų išaiškinta, kad aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, pačios savaime dar nereiškia interesų konflikto. Jos apibūdina tam tikrą bendrą asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, padėtį (jo turėtus ar esamus santykius su kitais asmenimis, dalyvavimą netarnybinėje veikloje, sudarytus sandorius ar pan.) ir savo esme yra tik prielaidos interesų konfliktui kilti. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens tarnybinėje veikloje atsiradus tam tikroms konkrečioms šios veiklos vykdymo aplinkybėms (atsiradus reikalui parengti ar priimti tam tikrą konkretų sprendimą, gavus tam tikrą konkretų pavedimą ir pan.), minėtos aplinkybės, išreiškiančios prielaidas interesų konfliktui kilti, kartu su minėtomis konkrečiomis tarnybinės veiklos aplinkybėmis virsta interesų konfliktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 –1422/2010, 2012 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662 –2312/2012; 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662 –2728/2012 ir kt.). Aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nurodomos nustatyta tvarka teikiamose valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens privačių interesų deklaracijose, kurių duomenys, jei jie pasikeičia ar paaiškėja naujos aplinkybės, turi būti tikslinami ar papildomi per šio įstatymo nustatytus terminus (Lietuvos Respublikos interesų derinimo įstatymo 4, 5, 6, 7 str.).“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-230/2013.

„Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, jog priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja toks konfliktas. Todėl nėra reikšminga ar priimtas sprendimas yra naudingas jo sutuoktinės giminaičiams, kadangi net ir nenaudingas sprendimas artimam asmeniui gali sukelti interesų konfliktą. Konfliktą kelią asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas priimdamas sprendimus privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011.

Dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų sąvokos

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas nėra nustatęs, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, kuriems taikomas šis įstatymas, privalomai turėtų viešojo administravimo įgaliojimus. Valstybės politikai, pareigūnai, tarnautojai ir kiti asmenys, išvardinti įstatymo 2 str. 1 d turi atlikti valdžios atstovo funkcijas arba turėti administravimo įgaliojimus. Pareiškėjas turi administravimo įgaliojimus, valdo ir yra atsakingas už valstybės patikėto turto ir finansinių išteklių panaudojimą, nustato darbuotojų etatus, sudaro darbo sutartis, institucijos vardu pasirašo dokumentus - t.y. turi plačius administravimo įgaliojimus ir patenka į asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje ratą.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A4-516/2007.

Dėl interesų konfliktą galinčių sukelti asmenų sampratos

“Pareiškėjas nenusišalino nuo administracinių sprendimų, kurių pagrindu atkurta nuosavybės teisė jo sutuoktinės motinai, priėmimo procedūros. Vertinant, ar tokią pareigą pareiškėjas turėjo, esminę reikšmę turi tai, ar šie sprendimai sukėlė interesų konfliktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimai sukėlė interesų konfliktą, nes šiuo atveju pareiškėjo asmeninis konfliktas atsirado dėl sutuoktinės (šeimos nario) suinteresuotumo, jog priimtas sprendimas būtų palankus jos motinai. Suinteresuotumas galėjo turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Tai konstatavus, neturi teisinės reikšmės vertinimas, ar pareiškėjo sutuoktinės motina Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo taikymo prasme priskirtina prie pareiškėjo šeimos narių.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5 -706/2004. P. 189-192.

“Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktą, privačių interesų deklaracijoje turi būti nurodyta deklaruojančio asmens ir jo sutuoktinio artimieji giminaičiai ir šeimos nariai bei kiti deklaruojančiam asmeniui žinomi asmenys, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas. Iš šios materialinės teisės normos matyti, kad asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, ratas nėra konkrečiai apibrėžtas. Esminis tokių asmenų apibrėžimo požymis yra hipotetiškai galima situacija, kai deklaraciją pateikiančiam asmeniui atliekant savo tarnybines pareigas yra galimas sietinų su šiais asmenimis interesų konfliktas. Aiškinant tokios situacijos sampratą, pirmiausia būtina vadovautis Įstatymo 2 straipsnyje pateiktomis sąvokų „interesų konfliktas“, „privatūs interesai“ apibūdinimais, taip pat būtina vadovautis apdairumo, protingumo bei akivaizdumo kriterijais, kuriuos taikant būtina nustatyti, kad deklarantas, pildydamas deklaraciją, turėjo vienareikšmiškai žinoti apie tam tikrų, sietinų su minėtais asmenimis, aplinkybių egzistavimą ir suvokti, kad šios aplinkybės, jam vykdant savo pareigas, gali kildinti Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje apibūdintą interesų konfliktą. Pastarųjų aplinkybių nustatymas ir jų nustatymo kriterijų taikymas yra būtini todėl, kad aptariamos situacijos atsiradimo hipotetiškumas negali būti laikomas absoliučiu, t. y., analizuojant tokios situacijos atsiradimo tikimybę, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti analizuojamos ir vertinamos konkrečios tik šią situaciją charakterizuojančios faktinės aplinkybės, leidžiančios daryti (arba paneigti) išvadą, kad tikimybė atsirasti su atitinkamais asmenimis sietinam interesų konfliktui yra reali.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 873/2009.

Dėl VTEK sprendimais suinteresuotų asmenų ir asmenų, kurie tokiais nelaikomi, sampratos

“Pareiškėjo kreipimasis į VTEK vertinamas kaip informacijos pateikimu vienai iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo kontrolės institucijai apie galimą trečiojo asmens viešųjų ir privačių interesų konfliktą valstybinėje tarnyboje. Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta, kad piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Šia Konstitucijoje numatyta teise pareiškėjas kreipdamasis į VTEK ir pasinaudojo. Tačiau Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo aspektu šis pareiškėjo kreipimasis nėra susijęs su paties pareiškėjo teisės ar teisėto intereso pažeidimu. VTEK sprendimas priimtas dėl trečiojo asmens. VTEK sprendimas nėra susijęs su pareiškėjo teisėmis ar įstatymų saugomais interesais. VTEK sprendimas pareiškėjui nei teisių nei pareigų nesukuria. Pareiškėjui Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo kontrolė nepavesta. Pareiškėjui apie priimtą VTEK sprendimą buvo pranešta kaip asmeniui, pateikusiam informaciją. Tačiau toks asmuo negali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, kuriam būtų suteikta teisė skųsti VTEK sprendimus teismui, kadangi pareiškėjas šiuo atveju neturi teisinio suinteresuotumo pareiškimo dėl galimo trečiojo asmens viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje nagrinėjimo baigtimi. Pareiškėjas nesutikdamas su VTEK sprendimu turi teisę tik pareikšti VTEK savo nuomonę dėl priimto sprendimo, nurodant nesutikimo argumentus dėl priimto sprendimo iš esmės bei dėl pareiškėjo nuomone nevisapusiškai atlikto tyrimo.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10 -215/2004.

“Kas yra suinteresuotas asmuo, turintis kreipimosi į teismą teisę, apibrėžta Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Sisteminė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 22 ir 23 straipsnių normų analizė leidžia teigti, kad gali būti trys tokių suinteresuotų asmenų kategorijos: 1) valstybės ar savivaldybių institucijų vadovai ar jų įgalioti atstovai; 2) kitos institucijos, jeigu tai numato jos veiklos tvarką nustatantis įstatymas; 3) asmuo, kurio atžvilgiu buvo atliktas tyrimas ir priimtas jį netenkinantis (t.y. pažeidęs jo subjektines teises arba įstatymų saugomus jo interesus) komisijos sprendimas. Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą: 1) pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą; 2) pagal įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimąsi dėl kitų asmenų teisių gynimo; 3) pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo (3 dalis). Pareiškėjo kreipimasis į teismą neatitinka nei vieno iš šių kriterijų, todėl laikytina, kad jis į teismą su skundu kreipėsi nepagrįstai, todėl byla ABTĮ 101 str. 1 punkto pagrindu nutrauktina. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. byloje Nr. AS(10)-215/2004).”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1-580/2006.

“VTEK sprendimu buvo nuspręsta nepradėti tyrimo dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiklos. Šis sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją apie galimą minėto trečiojo suinteresuoto asmens viešųjų ir privačių interesų konfliktą valstybinėje tarnyboje. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme numatyta VTEK teisė pavesti institucijos vadovui ar jo įgaliotam atstovui atlikti arba pati atlikti tyrimą, jeigu yra gauta pagrįsta informacija, kad asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, nesilaiko šio įstatymo reikalavimų. Pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo nurodytas jo manymu esantis trečiojo suinteresuoto asmens viešųjų ir privačių interesų konfliktas valstybinėje tarnyboje tiesiogiai pažeidžia jo paties teises ar įstatymo saugomus interesus, nėra. Skundžiamas VTEK sprendimas pareiškėjui tiesiogiai nesukuria jokių teisių ar pareigų. Pareiškėjui, kuris, jo teigimu, į teismą kreipėsi vykdydamas jam kaip valstybės pareigūnui numatytas funkcijas ir suteiktas teises, vienasmeniškai Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų vykdymo kontrolė nėra pavesta. Tad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi reikalavimo teisės.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje, kuriuo vadovaujasi pareiškėjas, numatyta teise kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą jis pasinaudojo kreipdamasis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją Piliečiams laiduojama teisė apskųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus nėra absoliuti. Ji detalizuota jau minėtuose įstatymuose, kuriuose teisė apskųsti valstybės įstaigų ar pareigūnų sprendimus laiduojama suinteresuotiems asmenims.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS1-580/2006.

Dėl darbo sutarties sąvokos

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme vartojama formuluotė „darbo sutartis“ jokiu būdu nereiškia, jog VTEK turi teisę teikti ieškinius tik dėl tarnybos santykių nutraukimo su asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartis. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje yra valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės valdžios, valdymo, vietos savivaldos, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose vykdo valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgalinimus. Su šiais asmenimis darbo sutartys nesudaromos, o pagal įstatymą būtent nurodytų asmenų viešųjų ir privačių interesų derinimo teisiniam reguliavimui yra skirtas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas. Taigi, jeigu laikytis pozicijos, jog šiame įstatyme vartojama formuluotė „darbo sutartis“ apibrėžia įstatymo 23 straipsnio 6 dalies 2 punkto taikymo ribas, tuomet įstatymu siekiamas teisinis reguliavimas tampa niekiniu, o tai prieštarautų tikslams, kurių siekta jį priimant: užtikrinti, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, priimdami sprendimus pirmenybę teiktų viešiesiems interesams, o sprendimai būtų nešališki, ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme vartojama formuluotė „darbo sutartis“ turėtų būti suprantama kaip bendrinė sąvoka, kurios turinys apima Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 1 dalies paminėtų asmenų visų rūšių tarnybos santykius.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS 7 – 336/2001.

Dėl draudimo privatiems tikslams naudoti valstybės turtą

„Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje 3 straipsnio 3 punkto pažeidimo konstatavimui būtina nustatyti tyčinę veikos formą, o pasekmių atsiradimas, kaip neatsargių veiksmų išdava, traktuotina kaip civilinių teisinių santykių atsiradimas, o ne kaip minėtos nuostatos pažeidimas. Lingvistiškai, sistemiškai ir teleologiškai aiškindama minėtą nuostatą teisėjų kolegija konstatuoja, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnybos 3 straipsnio 3 punkto pažeidimui padaryti tyčios forma nėra būtina. Šio įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, jog siekiama inter alia užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams.

Žvelgiant į įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, prievoles, ir vertinant jas įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintą tikslą nėra pagrindo teigti, kad minėtų pareigų pažeidimas gali būti padarytas tik tyčios forma. Teisėjų kolegijos vertinimu, valstybės tarnyboje dirbantys asmenys, turėdami pareigą nepažeisti viešojo intereso, privalo elgtis atsakingai, sąžiningai ir rūpestingai, vertinti galimas savo veiksmų ar neveikimo pasekmes.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-493/2013.

„Pareiškėjo vykimas į renginį buvo susijęs tik su jo naryste politinėje partijoje, o ne su tarnybos pareigų (savivaldybės mero) atlikimu. Naudodamasis tarnybiniu automobiliu ne tarnybos pareigų atlikimui pareiškėjas pažeidė teisės aktais nustatytas naudojimosi tarnybiniais automobiliais ribas bei tvarką ir turėjo asmeninės naudos, nes sutaupė savo asmenines lėšas (išvengė kelionės išlaidų). Pareiškėjo elgesys naudojantis tarnybiniu automobiliu ne tarnybos pareigų atlikimui nesuderinamas su tarnybinės etikos pagrindiniais principais būti padoriu, nesavanaudišku.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje A502-2952/2011.

„Pagal teisinį reguliavimą pareiškėjo (savivaldybės mero) naudojimasis tarnybiniu automobiliu susietas tik su jo tarnybos pareigų vykdymu. Naudodamasis tarnybiniu automobiliu ne tarnybos pareigų atlikimui pareiškėjas pažeidė teisės aktais nustatytas naudojimosi tarnybiniais automobiliais ribas bei tvarką ir turėjo asmeninės naudos, nes sutaupė savo asmenines lėšas (išvengė kelionės išlaidų). Pareiškėjo elgesys naudojantis tarnybiniu automobiliu ne tarnybos pareigų atlikimui nesuderinamas su tarnybinės etikos pagrindiniais principais būti padoriu, nesavanaudišku.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2366/2011.

Dėl to, kad tarnybinių pareigų vykdymas neatleidžia nuo pareigos vengti interesų konflikto

„Nagrinėjamoje situacijoje egzistuoja tam tikrų valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareigų priešprieša. Viena vertus, toks asmuo turi pareigą vykdyti savo tiesiogines tarnybines funkcijas. Kita vertus, toks asmuo taip pat turi pareigą vengti interesų konflikto. Kaip turi būti išsprendžiama ši valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareigų priešprieša, būtent ir yra numatyta Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme. Pagal šio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, minėta pareigų priešprieša yra sprendžiama suteikiant viršenybę pareigai vengti interesų konflikto. Todėl pareiškėjos teiginiai, jog nagrinėjamu atveju tiesioginių tarnybinių pareigų vykdymas buvo viršesnis už viešųjų ir privačių interesų derinimo taisykles, yra nepagrįsti.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 - 1422/2010.

“Pareiškėjas nurodo, kad jis negalėjo pažeisti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, nes veikė savo kompetencijos ribose, numatytose Vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnyje ir kituose teisės aktuose. Atsakant į šį argumentą pažymėtina, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme nustatyti reikalavimai, apribojimai ir draudimai kaip tik ir taikomi asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje ir atliekantiems tarnybines funkcijas, priskirtinas jų kompetencijai.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2 - 245/2007.

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos nedraudžia valstybės politikui atstovauti rinkėjų, tačiau įpareigoja tai daryti vengiant viešųjų ir privačių interesų konflikto. Vietos savivaldos įstatymo nuostata, draudžianti persekioti tarybos narį už balsavimą ir pareikštą nuomonę tarybos posėdžiuose, nėra aplinkybe, šalinančia atsakomybę.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr.321- 9- 02.

Dėl narystės asociacijose

„Užimant pareigas valstybinėje tarnyboje, asmens narystė ir galimos pareigos asociacijoje suvokiama kaip privataus intereso buvimas. Esant asociacijos nariu bei galimai vykdant pareigas asociacijoje, teigtina apie pasireiškiantį privačios naudos siekimą, kuris nebūtinai turi būti atspindėtas per materialinių gėrybių sukūrimą. Privatus interesas apima ir kitokio pobūdžio, nebūtinai materialinį, suinteresuotumą. Jis gali būti ir nematerialus, bet nukreiptas į konkretaus asmens naudos sukūrimą ateityje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012.

„Vien tai, kad asociacijos veikla yra susijusi su viešųjų interesų tenkinimu, nereiškia, jog savivaldybės tarybos narys, būdamas šios asociacijos primininku, galėjo dalyvauti posėdžiuose svarstant ir priimant sprendimus, susijusius su finansavimo skyrimu projektams, kai paraiškas gauti finansavimą buvo pateikusi ir jo vadovaujama asociacija.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-185/2012.

„Tai, kad pareiškėjai nebuvo draudžiama dalyvauti tam tikroje visuomeninėje veikloje, jokiu būdu nereiškė, jog ji galėjo vykdyti savo tarnybines pareigas, visiškai neatsižvelgdama į tam tikrus savo visuomeninės veiklos faktus. Nors Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas nedraudė pareiškėjai ir jos sutuoktiniui dalyvauti visuomeninės organizacijos (asociacijos) veikloje, tačiau šis įstatymas nustatė pareiškėjai pareigą, esant tam tikroms aplinkybėms, įstatymo numatytu būdu tarnybinėje veikloje atsižvelgti į tokio dalyvavimo visuomeninės organizacijos veikloje faktą, o pareiškėja šios pareigos nagrinėjamu atveju neįvykdė.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 - 1422/2010.

Dėl viešojo pirkimo komisijos nario prievolių

“Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas įtvirtinta reikalavimą, pagal kurį kiekvienas komisijos narys ir ekspertas gali dalyvauti viešojo pirkimo komisijos darbe tik prieš tai pasirašęs nešališkumo deklaraciją ir konfidencialumo pasižadėjimą. Nešališkumo deklaracijos turinio įstatymas neapibrėžia. Pareiškėjo pateiktos nešališkumo deklaracijos forma yra nustatyta Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės direktoriaus įsakymu ,,Dėl viešojo pirkimo komisijos sudarymo ir jos veiklos organizavimo rekomendacijų patvirtinimo" (2006 m. lapkričio 29 d.), taigi savo juridine galia negali konkuruoti su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo normomis. Pažymėtina ir tai, kad viešųjų pirkimų komisijų nariais gali būti ir ne valstybės tarnautojai, tuo tarpu valstybės tarnautojas, dalyvaujantis viešojo pirkimo komisijos veikloje, nėra atleidžiamas nuo bendrųjų įstatyminių pareigų, nulemtų valstybės tarnybos instituto specifikos.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/07.

Dėl atstovavimo apribojimų

(Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2-3 dalys)

Draudimo atstovauti privačioms grupėms ar asmenims ir ginti jų interesus valstybės ar savivaldybių institucijose išimtys yra dvi: jei valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys veikia kaip įstatyminiai atstovai arba yra atitinkamos institucijos vadovo ar jo įgalioto atstovo viešai paskelbtas leidimas (išimties iš draudimo taikymas). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą šios nuostatos aiškinimo praktiką asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, nustatyti teisės atstovauti apribojimai neišskiria kokios nors asmenų grupės, kuriems šis ribojimas netaikomas ir tiesiogiai nesieja nustatytų ribojimų su konkrečiomis pasekmėmis – interesų konfliktu ar sprendimų priėmimu, turtiniu suinteresuotumu ir kt.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2959/2012.

„Pareiškėjos argumentas, kad jos atžvilgiu netaikomos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos, nes įstatymai nedraudžia tarnautojams atstovauti artimus asmenis pagal pavedimą, todėl ji be jokių apribojimų galėjusi atstovauti savo motinai teisme, laikytinas nepagrįstu. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas neriboja tarnautojų teises, ar prieštarauja kitiems teisės aktams, bet papildo tarnautojų veiklos, nesusijusios su darbine veikla, atvejus.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-185/2011.

Nustatyta, kad pareiškėjas atstovavo kitam asmeniui valstybės institucijoje. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas nėra asmens, kuriam atstovavo teisme, įstatyminis atstovas, jis šiuo atveju veikė pavedimo pagrindu. Tai reiškia, kad sąlyga, kuriai esant taikoma išimtis ir leidžiamas kito asmens atstovavimas valstybės ar savivaldybės institucijoje, neegzistuoja.

Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju nelaikytina, jog atstovavo privačiam asmeniui, nes tai buvo valstybės tarnautojas, tarp kurio su atsakovu buvo kilęs tarnybinis ginčas. Kolegija su tokia nuomone nesutinka. Asmuo, kuriam atstovavo pareiškėjas, veikė ne gindamas tarnybinius interesus, o savo asmeninę (priklausančią konkrečiam asmeniui), teisę. Be to, Valstybės tarnybos įstatymas nenumato tokių santykių (atstovavimo) galimybės tarp valstybės tarnautojų, o tai irgi reiškia, kad pareiškėjas kitą tarnautoją ėmėsi atstovauti kaip privatų asmenį.

Dėl išdėstytų priežasčių kolegija pripažįsta, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą ir tuo pačiu padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam galėjo būti skiriama tarnybinė nuobauda.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248 - 139/2008

Dėl galimybės valstybės tarnautojams dirbti kitą darbą

„Vyriausioji tarnybinės etikos komisija Valstybinės medicininio audito inspekcijos vadovui ir profesinės sąjungos pirmininkui išdėstė savo nuomonę, kad inspekcija negali kelti visuomenės pasitikėjimo, kai pusė jos darbuotojų dirba įvairiose jos kontroliuojamose institucijose, todėl tokio pobūdžio leidimų išdavimas gresia sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolę vykdančio subjekto diskreditavimu – visuomenės akyse akivaizdžiai kenkia institucijos autoritetui ir griauna pasitikėjimą ja.

Jei galimas interesų konfliktas yra vienkartinio (atsitiktinio) pobūdžio ir asmuo turi galimybę nusišalinti nuo sprendimo priėmimo procedūrų, susijusių su interesų konfliktą keliančiu asmeniu (kai tarnautojui pagal jo pareigybės aprašymą gali tekti atlikti tam tikrus veiksmus, kurie būtų susiję su įmone, kurioje papildomai dirba, bet institucijoje yra žmogus, galintis jį pakeisti), jam gali būti suteiktas leidimas dirbti papildomą darbą. Tai reiškia tam tikrą įstaigos vadovo diskreciją, kai jis, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes – tarnybos paskirtį, kompetenciją, konkrečių pavedimų dažnumą, pobūdį, papildomai dirbančių asmenų skaičių, įvertinęs situaciją dėl pakeitimo, kaip dažnai tai tektų daryti, ar nenukentėtų dėl to darbo organizavimas, institucijos prestižas ir pan., gali priimti sprendimą dėl leidimo valstybės tarnautojui dirbti kitą darbą.

Pareiškėjo tarnautojo pareigybės aprašymas akivaizdžiai patvirtina, kad jis turi administracinius įgaliojimus sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų atžvilgiu, ir interesų konfliktas neabejotinai kils. Pareiškėjo darbas budinčiu gydytoju sanatorijoje gali kliudyti jam atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (pavyzdžiui, atskirais atvejais gali būti nušalintas ar priverstas nusišalinti nuo konkrečių pavedimų vykdymo ir pan.). Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalies prasme jau vien šios aplinkybės (kliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) egzistavimas sudaro pagrindą neišduoti leidimo dirbti kitą darbą.

Pareiškėjo kitas darbas nepriskirtinas prie tokių, dėl kurių kyla vienkartiniai (atsitiktiniai) interesų konfliktai, nes inspekcija iš esmės atlieka sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų veiklos kontrolės funkcijas, todėl net jei atitinkamas tarnautojas nusišalintų nuo sprendimų priėmimo procedūrų, susijusių su jo papildoma darboviete, išliktų nuolatinė grėsmė, kad tarnybinė informacija galėtų būti panaudota ne tarnybos tikslams.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2541/2011.

„Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad išimčių iš bendrosios taisyklės, suteikiančios teisę tarnautojams dirbti kitą darbą, sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, gali būti nustatytos ir teismo vertintinos individualiai kiekvienai konkrečiai situacijai, kai valstybės tarnautojo prašoma išduoti leidimą dirbti kitą darbą. Taip pat pažymėtina, kad šioje normoje įvardintos (atskleistos) tokio leidimo išdavimo sąlygos (nesukėlimas viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudarymas prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskreditavimas valstybės tarnybos autoriteto, nekliudymas asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) suformuluotos hipotetiškai. O tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl aptariamos teisės normos taikymo nurodytų sąlygų nustatymo aspektu, kiekvienu konkrečiu atveju būtina (pakanka) nustatyti, ar „kitame darbe“ yra požymiai, atitinkantys minėtas sąlygas, ar šie požymiai gali būti vertinami kaip atsitiktiniai (t.y. gali atsirasti situacijose, iš esmės nebūdingose atliekant „kitą darbą“), ar jie turi sisteminį pobūdį (t.y. gali atsirasti periodiškai dėl „kito darbo“ specifikos) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143–185/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A–438–914/2009 ir kt.).

Pažymėtina, jog policijos veikla grindžiama specifiniais principais bei jos veiklai keliami ypatingi uždaviniai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjas, darbas draudimo konsultantu nurodytame užsienio juridinio asmens filiale gali kliudyti jam atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (pavyzdžiui, atskirais atvejais gali būti nušalintas ar priverstas nusišalinti nuo ikiteisminio tyrimo bylose, kai ikiteisminis tyrimas susijęs su draudimo kompanija, kurioje jis dirba konsultantu, ar proceso dalyviu bus asmuo, kurio atžvilgiu jis teikė draudimo paslaugas ir pan.). Valstybės tarnybos įstatymo 161 straipsnio 1 dalies prasme jau vien šios aplinkybės (kliudo asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) egzistavimas sudaro pagrindą neišduoti leidimo dirbti kitą darbą. Policijos įstaiga yra speciali valstybės institucija, skirta viešojo saugumo užtikrinimui, kuri turi plačius ir valdingus viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims, todėl policijos įstaiga ir policijos pareigūnai turi būti nepriklausomi bei dėl siekiamos vykdyti veiklos gali kilti viešųjų ir privačių interesų konfliktas.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valstybės tarnautojų prašymų leisti dirbti kitą darbą nagrinėjimo komisija turėjo pagrindą nuspręsti, kad leidimas dirbti kitą darbą G. M. kaip policijos pareigūnui kliudys tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-108/2011.

"Teisinius santykius, susijusius su valstybės tarnautojų teise dirbti kitą darbą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 161 straipsnio 1 dalyje yra nustatytos sąlygos, kurias turi atitikti valstybės tarnautojo atliekamų pareigų ir kito darbo, kurį jis nori dirbti, pobūdis. O būtent, šių abiejų darbų pobūdis turi nesukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudaryti prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskredituoti valstybės tarnybos autoriteto, nekliudyti asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, taip pat tai neturi būti darbas tose įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu valstybės tarnautojas turi valdingus įgaliojimus arba kontroliuoja, prižiūri jų veiklą arba priima kokius nors kitus sprendimus dėl tos įmonės, įstaigos ar organizacijos, ir kai nėra kitų aplinkybių, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo."

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-914/2009.

“Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio suderinti darbą teisėjo padėjėju (šios pareigos atitinka valstybės tarnautojo statusą) ir darbą Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausiuoju specialistu - teisininku. Nurodyti teisiniai santykiai (valstybės tarnautojų teisė dirbti kitą darbą) reglamentuojami specialia Valstybės tarnybos įstatymo norma – 161 straipsniu.

Aiškindama šią teisės normą, kolegija pažymi, kad joje nurodytų išimčių iš bendrosios taisyklės (leisti dirbti kitą darbą) sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad aplinkybės, dėl kurių valstybės tarnautojai negali dirbti kito darbo ir gauti atlyginimo, gali būti nustatytos ir teismo vertintinos individualiai kiekvienai konkrečiai situacijai, kai valstybės tarnautojo prašoma išduoti leidimą dirbti kitą darbą. Taip pat pažymėtina, kad šioje normoje įvardintos (atskleistos) tokio leidimo išdavimo sąlygos (nesukėlimas viešųjų ir privačių interesų konflikto valstybės tarnyboje, nesudarymas prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais, nediskreditavimas valstybės tarnybos autoriteto, nekliudymas asmeniui, einančiam pareigas valstybės tarnyboje, tinkamai atlikti jo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas) suformuluotos hipotetiškai. O tai reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl aptariamos teisės normos taikymo nurodytų sąlygų nustatymo aspektu, kiekvienu konkrečiu atveju būtina (pakanka) nustatyti, ar „kitame darbe“ yra požymiai, atitinkantys minėtas sąlygas, ar šie požymiai gali būti vertinami kaip atsitiktiniai (t. y. gali atsirasti situacijose, iš esmės nebūdingose atliekant „kitą darbą“), ar jie turi sisteminį pobūdį (t. y. gali atsirasti periodiškai dėl „kito darbo“ specifikos).

Kolegija pažymi, kad teismas yra speciali valstybės institucija, skirta vykdyti teisingumą ir privalo būti nepriklausoma (Konstitucijos 109 str.). Toks Konstitucijoje pateiktas teismo apibūdinimas savaime formuoja visuomenės požiūrį į teismą ir išskirtinį dėmesį šiai institucijai. Todėl teismo tarnautojo (teisėjo padėjėjo) darbas specialistu – teisininku kitoje įstaigoje ar įmonėje („kitas darbas“) visuomenės požiūriu gali būti traktuojamas kaip prielaidų valstybės tarnybą panaudoti asmeniniais interesais buvimas ir tuo pačiu gali diskredituoti teismo autoritetą. Tokią išvadą galima daryti taip pat atsižvelgiant į teisininko kitoje įstaigoje ar įmonėje darbo specifiką, kuri siejama su būtinumu vienokiu ar kitokiu būdu spręsti teisinius konfliktus, būtinumu sekti atitinkamą teismų praktiką ir į ją atsižvelgti ir pan.

Argumentai dėl situacinio galimų viešųjų ir privačių konfliktų pobūdžio (nuorodos, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje tokį konfliktą būtų galima išspręsti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnyje nustatytu būdu) nepašalina aukščiau pateiktų aplinkybių ir nepaneigia nurodyto jų vertinimo, todėl kolegijos pripažintini nereikšmingais šiai bylai.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 - 185/2008.

Dėl privačių interesų deklaravimo tvarkos

„Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas nenumato jokių išimčių, kai aplinkybių, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nereikia deklaruoti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad dėl didelio darbo krūvio prioritetą teikė savo tiesioginėms funkcijoms vykdyti, o neprivatiems interesams deklaruoti, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Valstybės tarnyboje dirbančio asmens privačių interesų deklaravimas yra sudėtinė jam teisės aktais pavestų pareigų visumos dalis, ir subjektyvus įsitikinimas kad tam tikrų pareigų galima nevykdyti neatleidžia nuo atsakomybės nei sudaro pagrindą pažeidimą vertinti mažareikšmiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įstatymas įpareigoja valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį pateikti privačių interesų deklaraciją ir nenumato išimčių, kada jos galima nepateikti dėl didelio užimtumo.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1322/2012.

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 10 straipsnis 1 dalyje numatyta, kad valstybės politikų privačių interesų deklaracijų duomenys yra vieši ir skelbiami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka. Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11 punktu, savivaldybių tarybų nariai yra valstybės politikai. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigas einantis asmuo deklaraciją pateikia Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų darytina išvada, kad J. I., būdamas Jurbarko rajono savivaldybės tarybos nariu, privalėjo privačių interesų deklaraciją pateikti tiesiogiai Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N 556-592/2008.

Dėl apribojimų pasibaigus tarnybai

"Sistemiškai analizuojant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6, 18, 19 ir 20 straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad interesų konfliktas kyla ne tik asmeniui išėjus iš valstybės tarnybos į privatų sektorių, bet ir atvirkščiai, t. y. įstatymų leidėjas daro prielaidą, kad pakeitus darbovietę, 12 mėnesių asmuo laikomas turintis sąsajų su ankstesniąja darbo vieta."

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008.

Dėl reikalavimo „atvėsti“ įsidarbinant

„Pareiškėjo delegavimą į kolegialaus bendrovės valdymo organo narius apsprendė būtent jo turimas valstybės tarnautojo statusas. Tai reiškia, jog vykdydamas valstybės tarnautojo specialiąsias pareigas, t.y. atstovaudamas akcininko Lietuvos valstybės interesams, pareiškėjas turėjo galimybę de jure įgyvendinti bendrovės veiklos kontrolę per šio juridinio asmens valdybos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo teisę. Aplinkybė, ar pareiškėjas faktiškai realizavo konkrečius kontrolės veiksmus, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnio taikymo prasme nėra reikšminga, nes šio įstatymo tikslai yra prevenciniai. Įstatymu siekiama užtikrinti, kad priimant sprendimus viešojo administravimo institucijose, būtų išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, o prioritetas būtų teikiamas viešiesiems interesams, taip pat, kad būtų garantuojamas priimamų sprendimų nešališkumas bei užkardyta korupcija valstybinėje tarnyboje. Todėl konstatavimui, jog asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto požymius ir įrodyti, kad toks asmuo nesiėmė Interesų derinimo įstatyme numatytų priemonių – nepaisė vienerių metų apribojimo sudaryti darbo sutartį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2780/2012.

Dėl prioritetinės Komisijos teisės kontroliuoti interesų konfliktų valstybinėje tarnyboje prevencijos vykdymą

“VTEK yra Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pagrindu specialiai įsteigta institucija, kurios tikslas ir uždaviniai kontroliuoti šio įstatymo vykdymą. Šiems tikslams pasiekti ir uždaviniams įvykdyti VTEK yra suteikta specialioji kompetencija, kuri, jai konkuruojant su kitų valstybės institucijų atitinkama kompetencija, yra prioritetinė. Tai reiškia, kad VTEK teisė kontroliuoti kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, negali būti varžoma ar kitaip ribojama kitų institucijų veiksmais ar neveikimu šioje teisės srityje. VTEK gali nurodyti arba pavesti valstybės ar savivaldybių institucijų vadovams atlikti patikrinimą ar dirbantis valstybinėje tarnyboje asmuo nesilaiko šio įstatymo reikalavimų. Šių įstatymo nuostatų konstrukcija bei VTEK nuostatai patvirtina, kad VTEK yra savarankiškas teisės atlikti atitinkamą patikrinimą "turėtojas". Šią savo teisę jis gali deleguoti atitinkamos valstybės institucijos vadovui ar jo įgaliotiems atstovams. Tačiau toks delegavimas nevaržo jo teisės atlikti tokį patikrinimą pačiam.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-222-03.

Dėl VTEK teisės teikti asmenims rekomendacijas

“Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas ir VTEK nuostatai VTEK suteikia įgaliojimus valstybės ar savivaldybių institucijų vadovams ar jų įgaliotiems atstovams teikti rekomendacijas dėl minėtojo įstatymo įgyvendinimo tvarkos.

Sistemiškai vertinant teisės aktais VTEK suteiktų įgaliojimų apimtį bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų laikymosi valstybinėje tarnyboje užtikrinimo svarbą siekiant demokratinio valstybės administravimo, konstatuotina, kad VTEK turi įgaliojimus rekomenduoti atitinkamai institucijai ar pareigūnui Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą pažeidusiam asmeniui skirti tarnybinę nuobaudą. Tokios rekomendacijos įgyvendinamos įstatymų nustatyta tvarka.

VTEK turi įgaliojimus teikti rekomendacijas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas šiam asmeniui taikyti šio įstatymo 15 straipsnyje numatytus apribojimus ir draudimus. Rekomendacijos pateikimas savaime nėra minėtojo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintų apribojimų ir draudimų pritaikymo asmeniui aktas. Iš Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintų apribojimų ir draudimų pobūdžio matyti, kad juos taikantis subjektas yra šio įstatymo reikalavimus pažeidusį asmenį į pareigas priėmęs ar priimantis asmuo (Valstybės tarnybos įstatymo 27 straipsnis).”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5 -706/2004.

Dėl pakartotinio valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens elgesio įvertinimo

“Vertinant Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 str. nuostatas, jų nevykdymas suprantamas kaip esminis viešųjų interesų pažeidimas, todėl naujas tyrimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, atsižvelgiant į įstatymo tikslus bei teisėtus valstybės tarnautojo (pareigūno) lūkesčius, atitinka proporcingumo principą.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-874-03.

Dėl teismui apskųsto VTEK sprendimo viešo skelbimo

“Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrindinė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlyga yra teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas ar negalimumas. Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą panaikinti VTEK sprendimą. Šio akto paviešinimas interneto svetainėje iki bus išnagrinėtas pareiškėjo pareikštas reikalavimas nei apsunkins, nei padarys negalimą būsimo teismo sprendimo įvykdymą – teismui patenkinus pareiškėjo reikalavimą, minėtas sprendimas būtų panaikintas. Kartu jis būtų pašalintas ir iš interneto svetainės www.vtek.lt. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad pagrindo taikyti minėtą pareiškėjo reiškiamo reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra.”

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS15 - 361/2005.


Dėl viešojo administravimo sampratos

“Viešojo administravimo samprata yra apibrėžta LR 1999 06 17 Viešojo administravimo įstatyme. Įstatymo 3 str. 1 d. (Pagrindinės šio įstatymo sąvokos) viešąjį administravimą apibrėžia kaip įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomąją veiklą, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. Taigi įstatymas viešąjį administravimą visų pirma sieja su valstybės ir vietos savivaldos institucijų veikla, tačiau neneigia, kad viešojo administravimo funkcijas gali turėti kitos institucijos. Minėto įstatymo 3 str. 4 d. viešojo administravimo subjektais pripažįsta institucijas, įstaigas, tarnybas, valstybės tarnautojus (pareigūnai), turinčius įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinančius vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas. Įstatymo 3 str. 8 d. aprašydama viešojo administravimo sistemą nurodo trijų rūšių subjektus: 1) valstybinio administravimo subjektai; 2) savivaldybių administravimo subjektai; 3) kiti administravimo subjektai. Kiti viešojo administravimo subjektai - tai viešosios įstaigos bei nevyriausybinės organizacijos, kurioms įstatymų nustatyta tvarka suteikti viešojo administravimo įgaliojimai.

Kalbant apie kitus viešojo administravimo subjektus įstatymas pažymi, kad visiems šiems subjektams viešojo administravimo įgaliojimus suteikia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Taigi kalbant apie privačias įmones kaip viešojo administravimo subjektus svarbu išsiaiškinti ar joms įstatymai ar kiti teisės aktai suteikia tokius įgaliojimus.

Be to, aiškinantis viešojo administravimo sampratą reikšminga, kad “LR Viešojo administravimo įstatymas” greta viešojo administravimo išskiria vidinį administravimą, kuris apibūdinamas kaip administravimo veikla, kuria užtikrinamas valstybės ar vietos savivaldos konkrečios institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos savarankiškas funkcionavimas (struktūros tvarkymas, personalo valdymas, turimų materialinių-finansinių išteklių valdymas ir naudojimas, raštvedybos tvarkymas), kad jos galėtų tinkamai vykdyti joms priskirtus viešojo administravimo ar kitos valstybinės veiklos uždavinius. Pagal minėto įstatymo 11 str. Vidaus administravimo tikslas - užtikrinti, kad institucijoje būtų laiku parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai. Vidaus administravimo turinį sudaro administravimo institucijos veiklos ir jai skirtų asignavimų administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais.

Tinkamam įstatymo taikymui ne mažiau svarbu gramatinis-loginis “viešojo administravimo” termino aiškinimas. Terminas administruoti reiškia valdyti, prižiūrėti, kontroliuoti, tvarkyti tam tikras gyvenimo sritis. Administravimas susijęs su privalomų nurodymų davimu tarnyboje pavaldiems ar nepavaldiems asmenims, tokių asmenų kontrole.

Doktrininis įstatymo aiškinimas ir teismų praktika terminą “administraciniai įgaliojimai” sieja su įstaigos vidinio administravimo įgaliojimais, su vieno valstybės tarnautojo teise kontroliuoti pavaldžius tarnyboje asmenis, duoti jiems privalomus vykdymui nurodymus. Terminu “valdžios atstovo funkcijos” įvardyti viešojo administravimo įgaliojimai, kurių esmė galimybėje duoti privalomus nurodymus tarnyboje nepavaldiems asmenims. Tuo tarpu apibrėždamas asmenį “prilygintą valstybės tarnautojui” įstatymų leidėjas vartoja kita terminiją, kuri apsiriboja vienu terminu “viešojo administravimo įgaliojimai”. Kaip seka iš Viešojo administravimo įstatymo nuostatų gramatinio loginio aiškinimo terminas “viešojo administravimo įgaliojimai” gali būti susijęs tik su išoriniu administravimu. Ta prasme jis labiau atitinka valstybės tarnautojo požymiui “valdžios atstovo funkcijos”.

Išorinio arba viešojo administravimo funkcijas atlieka ir kai kurios nevalstybinės įmonės. Valstybė suteikia teisę atskiroms nevalstybinėms ar privačioms įmonėms atlikti transporto priemonių techninę apžiūrą, tvarkyti nuodingas atliekas, išrašyti receptus (leidimus įsigyti vaistus ar kitas chemines priemones) ir pan. Tokios institucijos ar asmenys vykdo viešąjį administravimą, viešai administruoja. Tokiose įmonėse dirbantys asmenys turi viešojo administravimo įgaliojimus. Viešojo administravimo įgaliojimus turi ir asmenys, užsiimantys profesine veikla (gydytojai, notarai).”

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K - 809/2003.

Dėl sandorių, sudarytų interesų konflikto situacijoje, įvertinimo

“Ginčyti sandorius Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nurodytais pagrindais turi teisę specialus subjektas, t.y. VTEK. Ginčijant sandorį Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pagrindu, būtina apibrėžti šio įstatymo paskirtį bei uždavinius. Minėtu teisės aktu įstatymų leidėjas siekia suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus, pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimtų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią korupcijos atsiradimui bei plėtrai valstybinėje tarnyboje (Įstatymo 1 straipsnis).”

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-197/2003.

Dėl artimų asmenų darbo toje pačioje institucijoje: nepotizmo prevencija

“Atsižvelgiant į asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje veiklos specifiką, būtinumą užtikrinti valstybės pareigūnų veiklos teisėtumą, objektyvumą, nešališkumą ir siekiant išvengti valstybės tarnybos ir pareigūno privačių interesų konflikto, galimi tam tikri įstatymų nustatyti asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje įsidarbinimo apribojimai.

Teisės aktai artimų giminaičių darbo valstybės tarnyboje apribojimą sieja su jų tarpusavio tiesioginiu pavaldumu ar kontrole. Būtent tiesioginio pavaldumo ar kontrolės kriterijus pateisina šiuos apribojimus, nes jais siekiama užkirsti kelią tiesioginiam valstybės tarnybos ir asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje privačių interesų konfliktui. Esant artimų giminaičių, tarnaujančių valstybės tarnyboje, tiesioginiam tarpusavio pavaldumui ar kontrolei, interesų konfliktas taptų nuolatiniu, kasdieniu reiškiniu, todėl valstybės pareigūnas nepajėgtų objektyviai ir nešališkai vykdyti savo funkcijų.

Galiojantys įstatymai apskritai nedraudžiama tarnauti valstybės tarnyboje artimiems giminaičiams. Jeigu apskritai būtų draudžiama tarnauti valstybės tarnyboje artimiems giminaičiams, nesiejant jų darbo su tarpusavio tiesioginiu pavaldumu ar vienas kito kontrole, tai tokie apribojimai iš esmės pažeistų žmogaus teises: būtų nepateisinamai sumažinta žmogaus galimybė susirasti darbą, kas yra ypač aktualu rinkos sąlygomis.

Įstatymas, drausdamas artimų giminaičių darbą valstybės tarnyboje tik esant jų tarpusavio tiesioginiam pavaldumui ar kontrolei, tuo pačiu daro prielaidą, kad valstybės tarnyboje gali dirbti artimi giminaičiai, jeigu jų nesieja tarpusavio tiesioginio pavaldumo ar kontrolės ryšiai. Net nesant tarp artimų giminaičių tiesioginio tarpusavio pavaldumo ar kontrolės ryšių, yra galimas valstybės tarnybos ir pareigūno privačių interesų konfliktas, tačiau su sąlyga, jeigu jis nėra pastovaus, nuolatinio, o tik vienkartinio pobūdžio. Įstatymų leidėjas, nedrausdamas tokiais atvejais artimiems giminaičiams tarnauti valstybės tarnyboje, tuo pačiu nustato būdus, kurių pagalba būtų galima išvengti ir vienkartinio interesų konflikto. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo, dirbantis valstybės tarnyboje, turi nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant sprendimo priėmimą, kuris gali sukelti viešųjų ir pareigūno privačių interesų konfliktą. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnio 5 dalį, vadovas gali nušalinti valstybės pareigūną nuo tam tikro klausimo sprendimo, jeigu to pareigūno dalyvavimas sukels interesų konfliktą.

Tiesioginis pavaldumas ar tiesioginė kontrolė suponuoja valstybės tarnybos ir pareigūno privačių interesų konflikto pastovumo tikimybę. Tokiomis sąlygomis pareigūnas negalėtų tinkamai atliktų savo pareigas. Nusišalinimo ir nušalinimo institutas šiuo atveju nebūtų veiksmingas, nes pareigūnui tektų apskritai nusišalinti nuo savo tiesioginių ir kasdienių funkcijų vykdymo.

Ar vienoje valstybės institucijoje tarnaujančius artimus giminaičius sieja tiesioginio pavaldumo ir kontrolės ryšys, turėtų būti nustatoma pagal du kriterijus: teisinį ir faktinį. Taikant teisinį kriterijų, būtina analizuoti abiejų pareigūnų teisinį statusą, jų kompetenciją, pareigūnų teises ir pareigas nustatančius teisės aktus.

Be teisinio, taip pat svarbus ir faktinis kriterijus, nusakantis, ar tarp valstybės pareigūnų – artimų giminaičių nėra susiklostę faktinių tiesioginio pavaldumo ar kontrolės santykių, taip pat, ar nėra kilę interesų konflikto.”

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-85/1998.

 
laikrastis

VISUOMENEI IR ŽINIASKLAIDAI

 

lagaminas

DIRBANTIEMS VALSTYBINĖJE TARNYBOJE

 

slips

KANDIDATAMS IR PRETENDENTAMS Į PAREIGAS

 

kamera

KONTROLIUOJANTIEMS

 

ranka

LOBISTAMS

 

Deklaravimo klausimais konsultuoja:

Edita Kavoliūnienė Patarėja 8 646 93149
Justina Žėkaitė Tyrėja ir deklaravimo specialistė 8 647 17612
(8 5) 212 43 96