Klausimas
Ar savivaldybės mero ir politinės partijos pirmininko pareigos yra suderinamos, kai darbo metu derinami savivaldybės ir valstybės politikos klausimai, ir ar tokiais veiksmais nepažeidžiamos Valstybės politikų elgesio kodekso bei kitų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios viešųjų ir privačių interesų derinimą?
Atsakymas
Pažymėtina, kad Įstatymas nereglamentuoja savivaldybės merų bei partijos pirmininkų pareigų suderinamumo klausimų, tačiau įpareigoja deklaruojančius asmenis nespręsti su jų privačiais interesais susijusių klausimų, nesinaudoti pareigomis ne tarnybos tikslais.
Įstatymo paskirtis ir tikslas – įtvirtinti valdžios institucijų, priimamų sprendimų nešališkumą ir pašalinti net menkiausią galimybę suinteresuotiems asmenims asmeniškai dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant šiuos sprendimus. Asmeninių interesų dėl svarstomų klausimų turėjimas neišvengiamai kompromituoja tokius sprendimus ir pakerta visuomenės pasitikėjimą jai atstovaujančia valdžia.
Atkreiptinas dėmesys
Vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, pareigas politinėse partijose (partijų pirmininko ir pirmininkų pavaduotojo) privalu nurodyti privačių interesų deklaracijoje (4 straipsnio 3 dalies 1 punktas), tačiau Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad deklaruojantis asmuo deklaracijoje privalo nurodyti privačius interesus, egzistuojančius ar galinčius atsirasti dėl jo ar jam artimų asmenų narystės ar (ir) einamų pareigų juridiniuose asmenyse, išskyrus narystę politinėse partijose ir profesinėse sąjungose.
Taigi, politinės priklausomybės ir su ja susijusių santykių ar galimo politinio suinteresuotumo klausimai nepriskirtini Įstatyme nurodytiems valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privatiems interesams, galintiems kelti interesų konfliktą, kuris sprendžiamas nusišalinimu nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant interesų konfliktą keliančius klausimus. Vadinasi, Įstatymas tiesiogiai nesieja valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens dalyvavimo partinėje veikloje (ir politinių partijų struktūrose) su interesų konfliktu ar kitomis ribojamosiomis Įstatymo nuostatomis.
Vertinimas
Įvertinusi paminėtą teisinį reguliavimą ir pateiktą informaciją, VTEK nuomone, mero kaip atitinkamos partijos pirmininko dalyvavimas formuojant koaliciją Lietuvos Respublikos Seime ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę yra politikos formavimo procesas. Šis procesas yra neatsiejama demokratinės politinės sistemos dalis, kurioje politinių partijų lyderiai, vadovaudamiesi savo įgaliojimais ir politinėmis programomis, siekia suformuoti valdančiąją daugumą ir užtikrinti Vyriausybės veiklos tęstinumą bei stabilumą. Todėl VTEK vertinimu, dalyvavimas šiame procese nesukuria interesų konflikto situacijos.
Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios deklaruojančius asmenis įpareigoja ne tik teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto bei elgtis taip, kad nekiltų abejonių dėl tokio konflikto buvimo (3 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bet ir aiškiai draudžia naudotis tarnybinėmis pareigomis ar tarnybiniu statusu asmeninei naudai gauti (3 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei nesinaudoti ir neleisti kitiems naudotis valstybės ar savivaldybių valdomu turtu ne tarnybinei veiklai, išskyrus įstatymuose ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose nustatytas išimtis (3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, merui pavesta organizuoti savivaldybės biudžeto sudarymą ir vykdymą <…>, todėl jis privalo užtikrinti, kad savivaldybės turtas būtų naudojamas tik tarnybinėms funkcijoms vykdyti. Bet koks šio turto – įskaitant tarnybinį automobilį, ryšio priemones ar kitus išteklius – naudojimas veiklai, nesusijusiai su tiesioginėmis mero pareigomis, pavyzdžiui, politinei veiklai ar partiniams tikslams, kaip Socialdemokratų partijos pirmininko pareigų vykdymas, gali būti vertinamas kaip tarnybinės padėties panaudojimas asmeninei naudai gauti. Tokie veiksmai gali kelti pagrįstų abejonių dėl viešųjų ir privačių interesų atskyrimo. Kita vertus, kai savivaldybės meras, būdamas valstybės politiku, dalyvauja formuojant Vyriausybę ar koaliciją, tokia veikla yra valstybės politikos dalis, kylanti iš konstitucinių pareigų. Vis dėlto tai nereiškia, kad savivaldybės turtas gali būti naudojamas be apribojimų – būtina užtikrinti, kad viešieji ištekliai nebūtų naudojami partiniams ar asmeniniams tikslams, o tik tiek, kiek tai tiesiogiai susiję su valstybės ir savivaldos interesų įgyvendinimu.
Komisija teikia nuomonę tik savo kompetencijos ribose ir nepasisako dėl darbo laiko panaudojimo efektyvumo ir atitikties pareigoms, kai einant mero pareigas užsiimama ne savivaldos, o valstybės politikos klausimais. Tokia veikla gali kelti abejonių dėl viešųjų išteklių naudojimo tikslingumo, ypač jei sprendžiami klausimai, kurie nepatenka į tiesioginę mero kompetenciją ar savivaldybės funkcijas. Todėl svarbu aiškiai atriboti, kada ir kokiomis aplinkybėmis valstybės politikos klausimų sprendimas vyksta – ar tai daroma asmeniniu laiku, ar darbo valandomis, ir ar tai nepažeidžia atitinkamų teisės aktų.
Komisija nėra įgaliota teikti oficialų teisės aktų aiškinimą, todėl dėstoma Komisijos nuomonė teismams, valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, fiziniams ar juridiniams asmenims nėra privaloma.